Tiesą sakant, jūs nepastebite jokio skirtumo su kaimynine šalimi:
žiūrint griūva namai, nepaisant to, ant langų vis dar kabo užuolaidos, o priešais namą laksto vištos.
Čia irgi neabejotinas skurdas, matome daug pavienių karvių, arkliai ir ožkos, stovinčios pririštos pievoje. Priešingu atveju čia vyrauja žemės ūkis, keliuose rikiuojasi didžiuliai laukai ir laukai.
Dešimt kilometrų į šiaurę nuo Šiaulių yra Kryžių kalnas "Kryžių kalnas": Čia nuo carų laikų piligrimai dėjo kryžius į žemę, palikite mažas Jėzaus figūrėles ar popierines žinutes – niekas negali suskaičiuoti, kiek čia patalpinta krikščioniškų simbolių. 1993 Net popiežius Jonas Paulius II lankėsi šioje vietoje ir laikė mišias po atviru dangumi 100.000 tikinčiųjų. Įvažiuojame į didžiulę automobilių stovėjimo aikštelę, prie prekystalių kiekvienas gali padėti kryžių (lengva turėti viską, paprastas, dydis, mažai, pagamintas iš medžio arba metalo, su graviravimu arba be jo, brangus, nebrangiai ir pan.) nupirk ir prailgink kalną rankomis. Pasiimame ir paprastą medinį kryžių.
Kuo arčiau savotiško kalno, tuo mums tai atrodo mistiškesnė. Jūs beveik jaučiatės šiek tiek įbaugintas – kryžių jūra, paveikslėlį, rožančių – visiškai įnoringas. Mes svyruojame tarp baimės ir žąsies odos.
Kryžių kalnas baisus, keista ir žavinga tuo pačiu metu !!
Vėlyvą valandą mūsų aikštelėje prie nedidelio maudymosi ežero mus aplanko vietinė policija: pareigūnas maloniai atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad esame ne tinkamoje stovėjimo vietoje ir mus sufleruoja, 100 metrų atgal į parką. Mes negalime to suprasti, juolab kad mes čia visi vieni ir kitą dieną besimaudančių tikrai nebus. Bet nesvarbu, stovime priekinėje sėdynėje ir šiaip ramiai praleidžiame naktį.
Prekės turi būti pakeliui į pakrantę šiandien: Dujos, vandens, Perkamas dyzelinas ir bakalėjos, tada plaukia Klaipėdoje keltu. Truputį pervažiavę ir 25€ prasčiau atvažiuojame į Kuršių neriją. Tai yra 98 km į Baltijos jūrą išsikišusį iškyšulį šiaurinėje Samlando pakrantėje. šiauriniai 52 Kilometrai priklauso Lietuvai, likusieji 46 į Rusijos Kaliningrado anklavą. prieš raundą 500 Prieš metus nerijoje gyvenantys žmonės iškirto didelius pušynų plotus. Gamta atkeršijo: kopos pradėjo migruoti ir visai užkasti 14 žemiau esantys kaimai. Tik kaip 19. Šimtametės pušys vėl buvo pasodintos ir suformuota miško juosta, kopos nurimo.
Šiandien čia yra viena didžiausių kopų Europoje, visa sala buvo Per metus 2000 paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu. Iš karto po pirmųjų metrų miške matau didelę briedžio karvę – aš negaliu patikėti ! Deja, negalime sustoti, nufotografuoti. Vėliau skaičiau internete, kad iš tikrųjų čia, šiame pusiasalyje 40 – 60 briedis gyvena. Šiuo metų laiku niekas nevyksta, nesunkiai rasime parkavimo vieta. Kilometro ilgio smėlio paplūdimyje mūsų šunys tikrai leidžia garą, dieną baigia nedidelis saulėlydis virš Baltijos jūros.
Šeštadienio rytas pasirodo su (greitai) be debesų, šviesiai mėlynas dangus. Iškart po pusryčių pajudėjome, beveik bėgti 10 kilometrų palei apleistą paplūdimį. Šunys gali bėgti, šėlti, kovoti ir žaisti, kaip tau tai patinka. Quappo netgi atlieka SPA procedūras: Nušveiskite odą smėlyje, o po to gaiviai panirkite į sūrų vandenį !!
Vietovė šnekamojoje kalboje vadinama Baltijos jūros Sachara – mes randame, pavadinimas labai tinka !
Sekmadienio rytas ir lyja – bet mano norvegiška orų programa (vis dar geriausia programa ☺) sako, kad kalbama apie 14.00 laikrodis sustoja. Taigi praleiskime laiką skaitydami ir štai, lietus iš tikrųjų liaujasi. Pagaliau galime nukeliauti link Parnidžio kopos Nidoje – viena didžiausių slenkančių kopų Europoje. Pakeliui privažiuojame tiesiai prie Rusijos sienos – čia niekas neveikia, gatvėje stovi stulpeliai ir pažangos nėra.
Kopa didžiulė, iš čia matosi du nerijos krantai ir žinoma Rusijos Kaliningrado provincija. Čia yra absoliutus gamtos rezervatas, jums leidžiama eiti tik labai mažais takais – bet tai visiškai gerai.
Quappo kažkaip neteisingai suprato, kaip sėdėti ☺
Grįžkime į pirmąją vietą, eikime į paplūdimį: šiandien girdisi triukšmas iš toli, Baltijos jūra nebėra gerai prižiūrimas vandens telkinys, bangos apvirsta, prieikite vis arčiau paplūdimio ir audra švilpia apie mūsų ausis, niekas toli ir plačiai – tikrai įspūdingas.
Po saulėtos, paskutinis pasivaikščiojimas paplūdimiu vėl paliekame neriją su keltu. Toliau keliaujame link Kauno, patogiai važiuojame užmiesčio keliu palei Memelį. Keliai čia gana prastos būklės, tai tarsi važiavimas bekele. Pakeliui apžiūrime Raudonės pilį, pasivaikščiokite pilies parke ir netrukus susiraskite vietą automobiliui ant Mėmelio kranto. Diena baigiasi nuostabiu saulėlydžiu, ryto saulė pamažu kovoja atgal per rūką.
Po pusryčių keliaujame toliau upės vaga, vėl ir vėl palei kalvą galima pamatyti mažų pilių ir bažnyčių. Čia taip pat atrodo, kad laikas sustojo, kaimai daro našlaičių ir skurdų įspūdį, turime nuolat purtyti galvas, kad žmonės šiuose mažuose namuose arba. nameliai gyvena.
Važiuojame tik per Kauno miestą, miestas šiuo metu yra koronaviruso taškas, mes to nenorime. Netrukus po Kauno pasiekiame Rumšikes, čia yra Lietuvos muziejus po atviru dangumi. Matyt, esame vieninteliai svečiai muziejuje, viskas mirusi. Laimei, parkas vis dar veikia, rodomi pastatai iš skirtingų Lietuvos regionų. Viskas labai gražiai suprojektuota ir labai gerai prižiūrima, matome daug sodybų, mažas kaimas su bažnyčia, mokykla, parduotuvės ir kaimo aikštė, Windmühlen, traukinio fontanas – viskas labai erdvu ir graziai isplanuota.
Pasiekiame Vilnių, Lietuvos sostinė – deja, šiandien saulė nešviečia, bet bent jau sausa. Mes statome savo Henriette labai centre, tačiau tyliai, didelėje aikštelėje po pilimi. Pirmiausia lipame į 140 m hohen Burgberg, gauti miesto apžvalgą. Daugybė bažnyčių bokštų iškart išsiskiria, mes skaitome, kad tai aplinkui 50 Bažnyčios Vilniuje ten. Miestas visada buvo kultūrų katilas, Šimtmečius Vilnė buvo Rytų Europos žydų dvasinis centras, šalia matosi rusų-stačiatikių bažnyčių svogūniniai kupolai ir žinoma visur galima rasti katalikų bažnyčios simbolių. Vėl atvyko žemyn, vaikštome po gražų senamiestį. Quappo ir Frodas vienodai susierzinę: čia rasite keletą šunų bičiulių, labai geras “stovėti ” daryti ir nenori su jais žaisti ?
Deja, visur žiojėja tuštuma: daugelis restoranų ir parduotuvių yra visiškai uždaryti, tikrai iš dalies skolingas metų laikui, bet tikrai taip pat daugiausia dėl korona. Pirmą kartą veido kaukę nešiojame ilgą laiką – kaip ir daugelis kitų. Didžiulė Katedros aikštė yra labai įspūdinga, katedros Šv. Stanislovas labiau primena graikų šventyklą nei bažnyčią. Šalia jų – puikiai restauruoti miestiečiai- kaip pirklių namai, Universitetas (seniausias Baltijos šalyse), Didžiojo kunigaikščio rūmai ir kai kurie muziejai. Kai vaikštai gražiomis alėjomis, vienas atranda vingiavimą, vaizdingi kiemai, su meiliai suprojektuotomis parduotuvėmis, kavinės ir restoranai. Tačiau už kelių metrų už pėsčiųjų zonos matome daug apgriuvusių ir apleistų kampelių, čia taip pat dar daug ką reikia padaryti.
Po itin ramios nakties vidury miesto, ryte mus pažadina sodininkai, kurie dar tik valo paskutinę žolę ant pilies kalno. Bet tai geras dalykas, nes šviečia saulė, tad leidžiamės į ekskursiją per parką į gražiąją Annakirche, įjungti išjungti 33 Plytų gotikos kūrinys, sukurtas iš plytų.
Toliau į Užupį. Tai yra mažiausias, tiesiog 0,6 km2 didelio Vilniaus rajono. Gyventojai (menininkas, Intelektualai, studentai, verslininkai) tai “Res Publika Užupis” sąmoningai ir satyriškai gyvena alternatyva zeitgeist ir vartotojų manijai. Visur yra įdomių meno objektų, čia yra ką atrasti.
Esu 01. Balandis 1997 turi šio rajono gyventojų (iš tikrųjų dėl pramogos, bet ir rimtai) paskelbė savo nepriklausomybę ir parengė savo konstituciją.
Ši konstitucija buvo daugiau nei 50 išversta į įvairias kalbas ir kabo ant sienos Paupio gatvėje. Kiekvienas punktas yra aiškus ir lengvai suprantamas, iš dalies juokinga, bet ir gilus. Jei visi tuo gyventų, mūsų pasaulis tikrai būtų geresnė vieta !! Straipsnyje 16 pavyzdžiui, sakoma: “žmogus turi teisę, būti laimingas”, straipsnyje 20 stovi: “niekas neturi teisės, smurtauti”.
Po pietų įrengiame Trakėjų miestelį, aplinkui 25 km į pietus nuo sostinės, apsilankymas. Vaizdinga vieta, apsuptas keturių tarpusavyje susijusių ežerų, didysis pakyla per vidurį , Gotikinė salos pilis. Deja, ir čia šunys į pilį neįleidžiami, todėl į viską gerai žiūrime iš išorės. Tada sutaupytą startinį mokestį tiesiog investuoju į gražius suvenyrus.
Iš ten važiuojame aplinkui 80 Kilometrai toliau link Lenkijos sienos – Dar kartą esame labai sužavėti pragaištingai prastų kelių ir apleistų kaimų.
Mūsų santrauka apie Lietuvą: su tokiu skurdu, Nesitikėjome apleistų kaimų ir katastrofiškų kelių. Buvo sunku patikėti, kad esame Europoje ir kad čia laikomasi net euro kriterijų ?
